Visos kėdės

Baldų gamyba nuo seno buvo labai vertinamas amatas. Kol į baldų pramonę neįžengė mechanizmų industrija – beveik viskas buvo gaminama rankomis. Šiandien su senoviniais baldais galime susidurti muziejuose, antikvariatuose, kolekcininkų namuose ir apsilankę pas restauratorius. Šio amato meistrai turi išmanyti begalę dalykų: pradedant puikiomis istorijos žiniomis, baigiant cheminėmis medžiagomis ir reakcijomis. Taigi vertėtų pasidomėti, kokios medžiagos buvo naudojamos baldų aptraukimui ir kaip vykdavo apdailos ir puošybos darbai?

Baldai gamybos metu yra aptraukiami medžiaga, tokiu būdu sutvirtinant minkštąsias baldo dalis, norint pagražinti kojų rėmus ar pridengti čiužinio apačioje esančias medžiagas. Tam dažniausiai naudojami techniniai, grubūs, labai tvirti audiniai. Tokiomis savybėmis pasižymi drobinio pynimo lininiai bei tankūs medvilniniai audiniai, tokie kaip mitkalis, tikas ir kiti. Prieš kelis amžius dar buvo naudojami namų darbo audiniai, taigi staklių darbas labai palengvino ir pagreitino baldų gamybą. Baldai būdavo tvirtinami specialiais diržais, daugiasukiais lininiais siūlais, kanapiniais ar džiuto špagatais bei virvelėmis. Kartais vietoj specialių diržų būdavo naudojami tankūs ir grubūs audiniai, ant kurių tvirtintos spyruoklės, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tos pačios spyruoklės būdavo apdengiamos pramoninės gamybos maišais, naudotais cukraus pervežimui. Tokios medžiagos naudotos pirmiausiai dėl tvirtumo, nes grožis čia esmės nesudarė, kadangi užbaigtuose balduose minkštųjų dalių formavimo medžiagos nesimatydavo.

Senoviniai minkštieji baldai, o tiksliau jų karkasų konstrukcijos buvo gaminamos iš palyginti nebrangios, bet tvirtos medienos. Visai kiti kriterijai būdavo taikyti apdailos ir puošybos elementams. Jie gaminti iš itin brangios ir taurios medienos. Taigi minkštųjų dalių apmušimo medžiagos savo grožiu ir brangumu prilygo ir net lenkė karkaso konstrukcijų apdailos ir puošybos medžiagas. Atitinkamą išvaizdą baldai įgaudavo tinkamai parinkus ne tik spalvas, bet ir piešinio raštus bei faktūrą. Išpildžius visas sąlygas baldai namų interjerui suteikdavo šiltumo, jaukumo bei visų taip trokštamo iškilmingumo.

Dekoratyviam apmušimui naudoti medvilnės, šilko, drobiniai, kombinuoti ir žakardiniai audiniai. Specialiai tam būdavo audžiami lygūs ar reljefiniai paviršiai, naudoti blizgūs ir matiniai atspalviai, vienspalviai ir marginti raštai. Taigi audinių puošyba buvo laikoma tikra meno išraiška.

Šiais laikais baldai apmušami dažniausiai iš cheminio pluošto audinių, tokių kaip kapronas, nitronas, lavsanas ar chlorinas, taip pat naudojamos plėvelės iš polivinilchloridinės dervos. Kai kurie baldai vietoje tekstilinių audinių apmušami dirbtine ar natūralia oda.

Dar vienas labai svarbus puošybinis elementas yra dekoratyvios, užbaigiamosios minkštųjų dalių apdailos dalys. Tokie apvadai dūdavo gaminami iš medvilnės ar šilko pluoštų bei daugiasukių siūlų. Tam naudotos įvairaus pločio juostelės, lygiais pakraščiais, vienu dantytu pakraščiu su prijungta virvele ar pynute, su ilgesniais ar trumpesniais kutais, vienspalvės ir margos. Tokios virvelės būdavo vejamos iš medvilninių siūlų susukto pluošto ir specialiai apvyniotos šilko gijomis, kad suteiktų daugiau estetikos. Dar puošybai naudoti metalizuoti siūlai. Baldų apvadai būdavo prisiuvami, priklijuojami ar tiesiog prikalami ant dekoratyvių apmušalų pakraščių, prikaltų prie karkaso. Būtent jie yra tarpinė dalis, kuri sujungia audinį su mediena. Tuo pačiu metu tai yra ir apdailos užbaigiamasis elementas, kuris paslėpdavo apmušalų pakraščius ir tvirtinimo vinučių galvutes. Šiandieninėje rinkoje vyrauja sintetiniai audiniai ir pluoštai, o tokie dekoratyvūs apvadai naudojami tik retais atvejais ir dažniausiai tik sendintuose, klasikinio stiliaus balduose.

Kaip būdavo puošiami virtuvės baldai žinių daug mažiau. Tačiau ir puošybos ten būta labai nedaug. Gal dėl to, kad toji erdvė būdavo tarnų zona ir šeimininkai ten beveik nesilankydavo…

Lietuvių liaudyje spintos kaip ir skrynios, priskiriamos prie kraitinių baldų. Pačios seniausios spintos būdavo išskobiamos iš medžio kamieno, su lentynomis, nedažytos. Jose buvo laikomas maistas. Skobtinių spintų durys būdavo išgaubtos formos – iš to paties medžio arba tiesios, tam naudojant lentas. Ilgiausiai tokios spintos buvo naudojamos Aukštaitijos ir Dzūkijos regionuose. XVIII amžiuje jau plačiai buvo naudojamos lentinės spintos. Tokių baldų paskirtis dažnai buvo dvejopa. Jei spintoje buvo įtaisytos lentynos, tai jos skirtos maisto laikymui, o jei su kabyklomis, tai drabužiams. Pasitaikydavo ir tokių liaudies meistrų, kurie pagamindavo dvipuses spintas, kuriose iš vienos pusės buvo galima laikyti maistą, o kitoje pusėje drabužius.

Maistui laikyti skirtos spintos dažniausiai buvo viendurės, tačiau pasitaikydavo ir su dvejomis durimis. Jų viduje būdavo įrengtos lentynos, kurių skaičius svyravo nuo dviejų iki keturių. Spintos durys dažniausiai būdavo vientisos arba filinginės. Plačiai žinomos yra dviejų dalių spintos, kurių viršutinė ir apatinė dalys turi po atskiras dureles. Pasitaikydavo tokių spintų, kurių apatinė dalis būdavo gilesnė už viršutinę. Lietuvių liaudies meistrai spintas drožinėdavo retai. Toks darbas užtrukdavo žymiai ilgiau, todėl ir kainuodavo daugiau. Tačiau pasiturinčiųjų užsakymu pagamintos drožinėtos spintos pasižymėjo įvairiais vingeliais, dantukais, kaip ir kituose liaudies balduose mėgtas šešialapių žvaigždučių motyvas. Labiausiai buvo mėgstamos tapytos spintos. Jų puošyba panaši kaip ir skrynių. Spintų priekyje dominuodavo stilizuoti augalų, rečiau – gyvūnijos motyvai. Kadangi spintos priekinė plokštuma ištęsta, tai ornamentą lemdavo durų forma. Viendurėse spintose dažniausiai būdavo viena arba dvi grupės ornamentų, dvidurėse – dvi arba keturios, rečiau pasitaikydavo šešios. Priekinės dalies pakraščiai būdavo puošiami tais pačiais ištęstais arba smulkiais ornamentais, pasitaikydavo nudažytų vientisa spalva. Dažniausiai spintų viršuje arba duryse būdavo įrašomi pagaminimo metai. Kartais spintų apačią liaudies meistrai išnaudodavo ten įrengdami stalčius. Ornamentų ir fono spalvos menkai kuo skyrėsi nuo skrynių spalvų.

Be didelių spintų, maistui laikyti buvo naudojamos ir mažos pastatomos spintelės. Nuo didžiųjų spintų jos skyrėsi tiktai aukščiu. Tačiau tokios spintelės XIX amžiuje dar nebuvo plačiai naudojamos. Kitą grupę sudarė mažos spintelės, kurios buvo skirtos kabinti ant sienos. Vienos jų buvo trikampės, uždaromos iš visų pusių. Tokios spintelės buvo skirtos kabinti kampe, dažniausiai prie durų. Antrosios – keturkampės, be galinės dalies. Tokių spintelių galinę dalį atstodavo trobos siena. Nei spalvomis, nei puošyba šios spintelės nesiskyrė nuo didžiųjų spintų.

XIX amžiaus pabaigoje spintas buvo pradedama dažyti viena spalva ir tai dažniausiai būdavo įvairių atspalvių ruda. Jų durys būdavo filinginės, viršų kartais puošdavo kiaurapjūviu ornamentu, o apačioje dažnai įrengtas vienas ar du stalčiai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo spintos pradėtos daryti iš lentų ir faneros. Su laiku pasikeitė ir dažymo būdai, spintas imta poliruoti. Tradicinės tamsios spalvos pakeičiamos į šviesius atspalvius.

Antrasis pasaulinis karas sutapo su tapytų liaudies baldų vertės praradimu. Kraitinės skrynios išliko tik tuose namuose, kur buvo vyresnės kartos moterų. Kitur jos pradėtos naudoti įvairių daiktų pasidėjimui. Tapytos spintos taip pat išliko tik senosiose sodybose, tačiau dažnai būdavo pernešamos į vasaros virtuves ar daržines. Gaila, tačiau šiandien jau nebeliko senosios lietuvių liaudies baldžių kartos, o kartu su jais nyksta ir šio amato paslaptys. Šiuolaikinio kaimo žmonės menkai vertina dar išlikusius liaudies ornamentais puoštus baldus ir vis dažniau renkasi fabrikinės gamybos baldus. Dažniausiai baldai tenkindavo tik suaugusiųjų poreikius. Vaikų baldai dažniausiai būdavo tik vaikystėje naudojami supami lopšiai ir lovelės, todėl apie kitokius jiems skirtus baldus žinoma labai mažai.

Darbo kabinetas namuose yra labai svarbi detalė žmonėms, kurie didžiąją darbo dalį atlieka savo tvirtovėje. Taip pat jis reikalingas tiems, kurie namuose mėgsta tylą arba daug dirba savaitgaliais ar vakarais. Tinkamai sumodeliuotas darbo kabinetas sukuria komfortą ir netgi darbingą nuotaiką. Darbo kambaryje namuose nebūtinai naudojami tik formaliai atrodantys biuro baldai. Šioje erdvėje gali pasireikšti jūsų fantazija.

Stalas

Stalas yra svarbiausioji namuose esančio darbo kambario dalis. Daugelis žmonių naudojasi kompiuteriais ir dažnai renkasi tokius stalus, kurie tiktų pasidėti šiam prietaisui. Vis dėlto, jei paprastame ofise biuro baldai yra minimalistiniai namuose jums reikėtų pagalvoti apie komfortą. Taigi nebijokite įsigyti didesnį stalą. Jei jūsų darbo kabinete nėra daug vietos, galite įsigyti „L“ formos stalą, kuris sutaupys vietą ir taip pat leis jums pasitraukti nuo kompiuterio prie kitų darbų.

Jei jūs nenaudojate kompiuterio, galite rinktis klasikinį stalą. Paprastai tokie stalai turi kelis stalčius, kuriuose galite laikyti dokumentus. Taip pat patartina rinktis metalinius stalus, kurie nėra tokie masyvūs kaip mediniai. Juos bus lengviau perstatyti ir jie užims mažiau vietos. Rinkdamiesi stalą naudokitės fantazija, tačiau šį baldą derinkite prie bendro darbo kambario įvaizdžio.

Spintos ir lentynos

Spintos ir lentynos yra funkcionalūs ir tuo pačiu pagyvinantys kambarį baldai. Lentynose galite laikyti mokslinę literatūrą, kurios gali prisireikti jūsų darbui. Taip pat jose galite laikyti prizus, apdovanojimus ar nuotraukas, šie daiktai pagyvins jūsų kambario vaizdą. O štai spintos šiuo atveju bus naudojamos ne drabužiams, o dokumentams. Biuro spintos būna gausiai pripildytos lentynų, kuriuose galėsite laikyti su darbu susijusius popierius. Taip pat pirkite tik vertikalias spintas, taip šios sutaupys kabinete vietos.

Kėdės

Komfortiškos kėdės taip yra viena iš svarbiausių namų kabineto detalių. Dirbant ir nepatogiai sėdint darbas gali greitai pabosti. Taigi pirkite kėdes su atlošu bei galimybe reguliuot sėdėjimo aukštį. Be to, galite pasirūpinti maža sofa, kurioje galėte atsipūsti pajutę nuovargį. Sofą patartina statyti kitoje pusėjo nuo darbo stalo. Teigiama, kad pasitraukus nuo darbinės aplinkos yra greičiau pailsima.

Jau antikos laikotarpiu baldai buvo svarbi gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų interjero dalis. Ši taikomosios dailės rūšis turi nemažai architektūrinių elementų. Jau nuo senų laikų yra žinomi pagrindiniai baldai, kurie turėjo utilitarinę funkciją. Bėgant metams, keičiantis meniniams stiliams ir įtakojant istorinėms sąlygoms, kai kurie jų net įgijo meninę vertę. Išlavinta eksperto akis vien pažvelgusi į baldą gali pasakyti ne tik kuriai epochai vyraujant šis baldas galėjo būti pagamintas, bet ir kurioje šalyje. Balduose tarsi užkoduoti tam tikri savitumai, kuriuos perteikia kiekvienos šalies ar net atskiro regiono baldų gamintojai.

Kaip ir visoje Europoje, baldai dažniausiai buvo gaminami iš medžio. Ši medžiaga nėra patvari, nes bijo drėgmės ir yra degi. Be to, ilgai naudojant medinius baldus, dažnai juos stumdant iš vienos vietos į kitą vyksta nesustabdomas dėvėjimosi procesas. Kaip ir drabužių spintose, balduose taip pat vyrauja mados. Pasikeitus naujas tendencijas diktuojančiam mados vėjui, baldai būdavo keičiami ir dėl tokių priežasčių iki mūsų dienų senovinių baldų išliko labai nedaug.

Taigi kokiais baldais naudojosi valstiečiai, miestiečiai bei dvarai ir bažnyčios? Geriausiais senųjų laikų liudytojais mums tampa turto inventoriai. Ši literatūra dažniausiai mus pasiekia iš XVII – XIX amžių. Dvarų, bažnyčių ar vienuolynų inventoriuose būdavo surašomi visi turimi baldai, nurodant jų skaičių bei pirkimo kaina, rečiau minimos medžiagos, iš kurių jie pagaminti. Tenka pasidžiaugti, jog dalį žinių apie baldų evoliuciją eksponatų forma pavyko sukaupti muziejuose. Karų bei nacionalizacijų metu didžioji dalis prabangą menančių baldų bei kitų meno bei namų apyvokos daiktų, puošusių dvarus ir bažnyčias, buvo negrįštamai sunaikinti ar nusavinti, todėl išlikusios ir muziejų išsaugotos kolekcijos yra didžiulė vertybė, bylojanti ne tik apie istorines epochas, madas, bet ir apie tautos identitetą bei meninį lygį.

Lietuvos didikai bei turtingieji miestiečiai stengėsi neatsilikti nuo Vakarų Europoje vyravusių madų, todėl baldai dažnai būdavo importuojami. Juos gamindavo ir vietiniai amatininkai, tačiau darbui neretai būdavo pakviečiami garsūs užsienio meistrai. Jau 1562 metais Vilniaus amatininkai kreipėsi į LDK Žygimantą Augustą, kad šis įsteigtų stalių cechą ir patvirtintų jo nuostatus. Po 17 metų šią privilegiją suteikė Steponas Batoras ir XVI amžiaus Vilnius tapo stalių centru.

Europos baldų istorija mini tris pagrindinius baldų gamyboje naudojamus konstrukcijų tipus. Pirmoji konstrukcija – dėžinė, kai storos lentos jungiamos stačiu kampu ir tvirtinamos medinėmis vinimis. Antroji konstrukcija – tašinė, kuomet detalės turi specialias išpjovas galuose ir glaudžiai jungiamos viena su kita. Trečioji – rėminė konstrukcija, kai tašai jungiami kampuose ir sudaro rėmus, kurie špuntuojami įleidžiant plonesnes lentas. Šis principas taikomas ir šiandieninėje baldų gamyboje.

Seniausios virtuvės buvo Eufrato slėnyje, tačiau valgomasis kaip atskiras kambarys atsirado tik XVIII amžiaus pradžioje. Tam įtakos turėjo Prancūzija ir Liudviko XIV dvaras. Prabanga ir dekoratyvumu garsėjantis prancūziškas stilius būdavo kuriamas naudojant simbolines arkas ir medinius puošybos elementus. Tam pasitarnaudavo aukštos patalpų lubos.

Šiais laikais mūsų namus puošia modernūs ar net futuristiniai baldai. Naudojamas daug platesnis medžiagų spektras. Nuo medžio ir plastmasės iki aliuminio ir nerūdyjančio plieno. Pagrindinis šių laikų prioritetas yra patogumas. Todėl virtuvės baldai dažnai turi keletą paskirčių, į juos įmontuojama buitinė technika. Naujausia baldų madų tendencija perteikia žmogaus laiko stoką ir greitą gyvenimo tempą. Baldai tapo prieinami visiems, tačiau retas jų turi išskirtinę meninę vertę.

Oda naudota jau gilioje senovėje. Iš jos buvo gaminami rūbai, apavas, specialiose gertuvėse laikytas vanduo. Sudėtingas darbas buvo jos apdirbimas. Pirmiausiai pašalinami riebalai, po to džiovinama, rauginama ir minkštinama oda tapdavo lygi ir tinkama naudoti žirgo reikmenims, indams buityje ar krepšeliams gaminti. Odai minkštinti buvo naudojami dūmai, riebalai bei žievės ekstraktai.

Odininkystės menas sparčiai vystėsi Rytuose. Iš egiptiečių šį amatą perėmė romėnai, tačiau garsiausias buvo Turkijos ir Maroko tymas.

Pirmieji fabrikai Europoje pastatyti XVIII a. viduryje Elzase, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Vokietija garsėjo lakuota oda, Anglija – spalvota, o prancūzai specializavosi pirštinių ir avalynei skirtos odos gamyboje.

Odos medžiaga labai populiari yra ir šiandien. Iš jos gaminami kokybiški batai, rankinukai ir netgi baldai. Oda pralaidi orui, tačiau nėra perpučiama, sugeria kūno drėgmę, bet nepraleidžia vandens. Gerai apdirbta oda yra tvirta ir atspari medžiaga.

Baldai oda buvo aptraukiami jau vėlyvosios gotikos laikotarpiu. Tuo metu buvo jaučiama italų bei prancūzų meistrų įtaka. Odiniai baldai būdavo apmušami naudojant dekoratyvias vinis ir masyvias varines galvutes. Baldų dekoravime naudota inkrustavimo technika. Mėgtas sudėtingo, stilizuoto piešinio ornamentas – arabeska (ypač Ispanijoje). Šis ornamentas susiformavo islamo šalių mene ir sparčiai paplito po visą pasaulį, kur įgavo naujų augalinių ir geometrinių motyvų. Šiuo ornamentu puošti ne tik baldai, bet ir kilimai, rūmų bei mečečių sienos. Europoje šie ornamentai sutinkami architektūroje, medžio bei metalo dirbiniuose, audiniuose.

Nors odiniai baldai atrodo solidžiai ir elegantiškai, tačiau jų priežiūra yra gana sudėtingas dalykas. Šie baldai bijo saulės šviesos, nes pradeda blukti ir trūkinėti. Jų negalima statyti per arti radiatorių, nes nuo sauso oro išgaruos drėgmė ir oda praras elastingumą. Tokių baldų negalima džiovinti džiovintuvu ir valyti cheminėmis medžiagomis ar indų plovikliais. Visa tai negrįžtamai gali sugadinti jos paviršių.

Odinius baldus rekomenduojama reguliariai valyti drėgna ir švelnia servetėle. Taip pat galima juos nusiurbti su minkštu šepečiu, tada išsivalo odos poros, o švelniai patrynus su dantų pasta – išnyks parkerių ir tušinukų žymės.

Kambario vaikui įrengimas ir dekoravimas yra vienas smagesnių ir mielesnių darbų visame namo ar buto remonto maratone. Projektuojant erdvę mažyliui tenka prisiminti ne tik vaikystę, bet ir skaitytas pasakas bei jų personažus. Būtina į pagalbą pasitelkti vaizduotę ir išmonę, nes vaiko poreikiai skiriasi nuo suaugusiųjų. Taip pat jauki ir vaikiškų motyvų turinti erdvė lavina vaiko fantaziją, stimuliuoja vystymąsi. Todėl vaiko kambarys turi būti patikimas ir saugus.

Pastaruoju metu šiai erdvei teikiamas vis mažesnis dėmesys. Dažnai maži vaikai įkurdinami mažiausiuose namo kambariuose, nes klaidingai manoma jog kol jie maži ir kambario didelio nereikia. Atvirkščiai, vaikams skirkite geriausią kambarį, nes ten jie praleidžia didžiąją dalį savo gyvenimo, kuriame turi tilpti ir vaikų baldai, ir mokymuisi bei žaidimams skirtos erdvės, o taip pat rami miego ir poilsio zona.

Pradedant planuoti vaiko kambario interjerą vertėtų pradėti nuo skirtingo intensyvumo zonų sukūrimo. Taip bus lengviau pasirenkant sienų, lubų ar net grindų spalvinę gamą. Spalvos kuria nuotaikas, todėl ramybės ir miego zonai vertėtų rinktis tarp švelnių, blyškių spalvų, tokių kaip melsva ar žalsva. Žaidimų erdvę geriausia dekoruoti atsižvelgiant į vaikų poreikius ir mėgstamas veiklas ar net personažus. Tokią erdvę labai pagyvins ryškesnių ir šiltų spalvų akcentai, ornamentai. Mokslo erdvė vaikui turi padėti susikaupti, nesiblaškyti. Patartina vengti labai ryškių spalvų, nelygių, ekspresyvių raštų ar ornamentų.

Vaikų baldai turi būti parinkti labai atsakingai. Pagal saugumo reikalavimus jei turi būti aptakių formų, kad būtų kuo mažesnė susižalojimo galimybė. Švelnios spalvos sienos ir vaikų baldai mažina agresiją, ramina. Ir atvirkščiai, jei jūsų vaikas per ne lyg ramus – parinkite bent vieną ryškų akcentą jo kambariui.

Energetikai pataria vaiko kambarį įrengti rytinėje namo ar buto dalyje, o šviesos specialistai, kad jame būtų kuo geresnis apšvietimas. Pastarasis labai svarbus vaiko vystymuisi, tačiau griežtai draudžiama naudoti liuminescensinį ar halogeninį apšvietimą. Vienas didelis šviestuvas vaiko vaizduotėje gali simbolizuoti net Saulę.

Spintos dažniausiai yra įsivaizduojamos kaip daiktų laikymui skirtas baldas, tačiau pasitelktus vaizduotę šias galima paversti kai kuo daugiau. Kaip jau galėjote suprastis iš pavadinimo šis straipsnis buvo apie spintos pavertimą žaidimų vieta jūsų vaikui.

Visų pirma jums reikės pakeisti spintos vidinių sienų spalvą, juk vaikų baldai visada būna spalvoti, tai padeda jiems sužadinti vaizduotę. Dažydami sienas naudokite savo vaiko mėgstamiausias spalvas. Atlikdami visą procesą galite darbuotis kartu su vaikais, atsiklauskite jų nuomonės, beje tuo pačiu tai bus puiki proga pabūti su savo atžala.

Sienas galite dekoruoti neįprastais akcentais. Taip kasdienišką erdvę paversite kažkuo stebuklingu. Spintos viršų galite papuošti kosmoso plakatu, kuriame matosi paukščių tako žvaigždynas. Galbūt jūsų vaikui patinka sportas, tada visą spintos vidų dekoruokite kaip sportinę, pavyzdžiui Bekhamo, spintelę.

Taip pat viduje galite sukurti skaitymui patogią erdvę, taip paskatindami atžalą domėtis literatūra. Viduje pastatykite patogų sėdmaišį, prie sienos pritaisykite lempą, taip pat galite prisukti mažą lentyną ant kurios bus galima laikyti žurnalus. Pasirūpinkite, kad jūsų jaunasis skaitytojas tūrėtų visas galimybes nevargindamas savęs užmesti akį į knygas.

Jeigu jūsų spinta yra iš dviejų sekcijų. Antrąją galite skirti drabužių laikymui arba sukurti persirengimo kambarį jaunai merginai. Ant sienos pritaisykite didelį veidrodį, taip pat kelias pakabas ir štai jūsų princesė gali matuotis savo drabužėlius naujoje persirengimo kabinoje.

Galiausiai pasistenkite, kad visa erdvė būtų jauki. Galite patiesti kilimėlį spintos viduje. Galbūt jūsų atžala dažnai į namus pasikviečia draugų, ši erdvė gali pavirti visų jų žaidimo vieta. Jeigu spinta didesnė galimi panaudoti ir kiti vaikų baldai, pavyzdžiui kėdutės draugams. Taip pat galite pamąstyti, kaip į spintą sutalpinti vaiko žaislus, taip jūsų atžalai viskas bus po ranka.

Vaikams nereikia didžiulių erdvių ar galybės žaislų. Mažieji turi nepaprastai lakią vaizduotę, jiems kur kas svarbiau pati aplinka, kurioje jų fantazijos turi galimybę suvešėti. Taigi nebijokite imtis įdomių sprendimų. Galbūt spintos pavertimas žaidimų vieta ir yra vienas iš tinkamiausių būdų siekiant jūsų atžalai sukurti vietą fantazijoms.

Vaikų baldai turi būti saugūs ir patvarūs. Vaiko kambaryje neturėtume rasti aštrių kampų. Dažai, kuriais nudažyti baldai, netūrėtų būti nuodingi. Patys baldai neprivalo būti sudėtingo dizaino, jums tūrėtų būti svarbesnis baldų saugumas, nei išvaizda. Norint visiškai užtikrinti vaiko saugumą, jiems skirtus baldus galite pasigaminti patys. Šiame straipsnyje ir pateiksiu kelis patarimus kaip tai padaryti.

Visų pirma jums reikės šių dalykų:

· Vaikiškų baldų brėžinių, planų;

· Kokybiškos medienos;

· Medinių varžtų;

· Kokybiškų dažų;

· Grąžto;

· Staliaus pjūklų rinkinio;

· Švitrinio popieriaus.

Jeigu jūs niekada nesate dirbę su medžiu, o juo labiau kūrę baldų, reikėtų pradėti nuo lengvesnių kūrinių. Iš pradžių pamėginkite sumodeliuoti lentynėles arba paprastą stalą jūsų vaikui.

Pirmiausiai reikia pasirinkti medieną, iš kurios bus gaminami vaikų baldai. Mano patarimas būtų pušis. Ši mediena yra gana pigi, o tuo pačiu ir tvirta. Visgi, šiuo metu dažnai yra pasirenkamos medienos drožlių plokštės. Iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad šios nelabai tinkamos, kai yra gaminami vaikų baldai. Gyvenant šalia tokių baldų jūsų atžala gali įsivaryti rakštį, be to drožlių plokštės greitai deformuojasi ir yra gerokai silpnesnės už vientisą medį.

Antra, išsirinkite, kokio modelio baldus norite gaminti. Baldų brėžinius galite rasti internete arba bibliotekoje. Taip pat ieškodami neprisiriškite prie vaikų baldų raktažodžio. Dažnai paprastų baldų brėžinius galite pritaikyti savo poreikiams. Jums tereikės sumažinti šių išmatavimus, kad jie būtų patogūs jūsų atžalai.

Trečia, pagal turimus planus paruoškite medieną. Visas išpjautas detales lengvai nušveiskite švitriniu popieriumi. Būkite atsargūs, nes nušvitravus per didelį sluoksnį, detalės gali tinkamai nesusijungti.

Ketvirta, surinkite visas detales ir sutvirtinkite mediniais varžtais. Nepalikite medinių varžtų galvučių paviršiuje. Taip jos gali sužaloti jūsų atžalą.

Šešta, švitriniu popieriumi nutrinkite surinktus baldus. Didžiausią dėmesį atkreipkite į kraštus ir kampus. Šie tūrėtų būti suapvalinti. Taip pat nušlifuokite visas atšakas, kurios gali palikti rakštis.

Galiausiai baldus padenkite dažais. Šviesios spalvos yra patrauklesnės vaikams. Taip pat nepamirškite užsirašyti, naudojamų dažų spalvos kodo. Jei žaidžiant vaikas nubrozdintų dažus jūs galėtumėte greitai šį atnaujinti, neperdažant visų.

Spintos mūsų gyvenime yra kasdienis baldas. Ryte besiruošdami į darbą iš jų pasiimame drabužius, grįžę vėl persirengiame, vakare dar kartą į spintas sudedame rūbus ir kitus daiktus. Visgi ar kada nors susimastėte, kad tvarkingai sudėti rūbai gali jums sutaupyti laiko? Iš tiesų atsakymas yra teigiamas, dėl netvarkingai išmėtytų drabužių galite sugaišti galybę jūsų brangaus laiko. Šis straipsnis ir bus apie tai kaip teisingai susidėlioti savo daiktus spintoje.

Visų pirma jums reikės: dėžių, plastikinių arba medinių pakabų, specialių plastikinių maišų rūbams. Prieš pradėdami spintos perversmą įsitikinkite, kad šiam procesui turite laiko, nes visi darbai gali užtrukti gana ilgai, o juk nesinori po to savaitei palikti po kambarį išmėtytų drabužių? Taigi paskyrę šiam darbui gerą pusdienį galite pradėti.

Iš spintos išimkite visą joje esantį turinį. Dažniausiai žmonės nė nepastebimi kaip susikaupia begalė jau nebetinkančių drabužių, taigi rūbus dėliokite į tris krūvas – jums tinkančius, per mažus arba per didelius ir nebemadingus. Per mažus ar per didelius dėkite į dėžę, galbūt po pusės metų šiek tiek pasistengę į juos vėl tilpsite, taigi tokius drabužius pasidėkite į sandėlį. Nebemadingus drabužius taip pat sudėję į dėžes galite atiduoti labdarai.

Be to, atskirkite kitus daiktus, kurie nėra drabužiai ar aksesuarai. Žmonės dažnai nepagalvoję, rūbų spintose laiko įvairias dovanas, nuotraukų albumus ir pan. Tokie daiktai turi surasti vietą sandėliuke arba iškeliauti iš jūsų namų.

Išsirinkę darbužius, kuriuos tikrai nešiojate, tūrėtumėte juos išrūšiuoti pagal jų naudojimą. Pavyzdžiui, darbo, proginiai ir kasdieniniai rūbai. Šias krūveles dar kartą išrūšiuokite pagal drabužių tipą. Tarkime, darbui skirti sijonai, palaidinės ir pan. Tūrėtumėte būti apsupti begalės rūbų krūvelių.

Galiausiai pradėsime visus drabužius dėti atgal į spintą. Patarčiau pradėti nuo proginių rūbų, kadangi juo apsirengiame rečiau, galime juos dėti į plastikinius maišus, taip ant jų nesikaups dulkės. Per vidurį tūrėtų kabėti darbiniai drabužiai, kuriuos apsirengiame dažniausiai, o dešinėje spintos pusėje sudėkite kasdienius drabužius. Jei spinta yra su dviem kabyklom ar lentynom jose galite talpinti patalynę arba dėžes su jums patinkančiais, tačiau mažais drabužiais.

Iš tiesų visas procesas labai paprastas, tačiau spintoje privalu įsivesti tam tikrą sistemą, to pasekoje nebereikės knistis po visą jos turinį ieškant jums reikalingų marškinių.

spintos

Dekupažo procesas, tai tam tikras metodas, kurio pagalba prie medžio yra priklijuojamas popierius taip sukuriant įvairiausius koliažus. Tokie vaikų baldai tikrai gali būti puikus sprendimas norint pagyvinti jūsų numylėtinio kambarį. Be to, pasirinkdami paveikslėlius, kuriais norite išpuošti kambarį galėsite juos sieti su jūsų vaiko pomėgiais: sportu, filmais, gyvūnais. Beje, tam tikros temos pasirinkimas yra patartinas užsiimant dekupažu, dėl to jūsų sukurti koliažai netaps chaotiški. Taigi toliau išvardinsiu pagrindinius žingsnius kaip pradėti dekupuoti.

Mediniai vaikų baldai privalo būti nuvalyti. Naudokite valiklį, nušluostykite visas dulkes ir purvą. Jei tam tikras baldas yra sudėtas ne vien iš medžio, o, pavyzdžiui, ir iš medžiagos patartina tą paviršių uždengti plastikine plėvele iki kol visas procesas bus baigtas.

Nudažykite medinius paviršius. Fono spalvą pasirinkite šviesesnę, taip jinai galės matytis iš po užklijuoto paveikslėlio ir atrodys natūraliau. Be to, paveikslėlių metu padarytos klaidos ne taip aiškiai kris į akis.

Norėdami pasendinti baldus galite nudažytą paviršių dar kartą nutepti tamsesnės spalvos dažais ir tada ant šių užtepti specialaus lako, kuris sutraukia dažus. Šiuo būdu viršutinis sluoksnis suskilinės ir iš apačios pasirodys šviesios spalvos, o baldai įgaus senumo atspalvį.

Po to iškarpykite paveikslėlius, kuriuos norėsite klijuoti ant baldų. Paveikslėlius galite išsirinkti iš knygų, žurnalų, servetėlių, komiksų. Ant baldų šiek tiek natūraliau atrodo plonesnio popieriaus karpiniai. Iškirptus piešinėlius pasidėkite ant paviršių. Sugalvokite kaip tūrėtų atrodyti jūsų kompozicija.

Priklijuokite paveikslėlius. Labai svarbu, kad pasirinktuose klijuose būtų polivinilo acetato. Klijuokite atsargiai, su pirštu išlyginkite susidariusias raukšles. Nepadauginkite klijų, nes šie gali suformuoti įplyšimus. Po visko, palikite paviršių kelioms valandoms, kad šis išdžiūtų.

Galiausiai paviršius nulakuokite, taip užtvirtinsite paveikslėlius. Tik nepadauginkite lako, visą paviršių denkite tolygiai. Užtepę pirmą sluoksnį palaukite kol šis išdžius. Po to šią procedūrą pakartokite dar porą kartų, kol nebesimatys paveikslėlių iškilimo.

Pagaliau jūsų vaikų baldai atnaujinti ir ne šiaip atnaujinti, o dekupuoti. Taigi naudojant šį metodą ne tik galite sutaupyti, tačiau ir papuošti savo vaiko kambarį pagal jo pomėgius.

vaikų baldai